Avietės

Birželio vėjai man plaukus glosto, Naktis trumpėja, o šypsotis nepabosta, Nes tu pabučiavai į skruostą. Jausmai sutriko – tu kaip deguonis. Ant skruosto liko kvepiančių aviečių skonis Ir tavo lūpdažių raudonis. Prie skruosto lietės Tavo lūpos kaip avietės – Iš laimės apsisuko man galva. Ant mano kelių Nutūpei tu kaip drugelis, Bet tamsoje nepamačiau kokia tavų akių spalva. Kieme prisirpo aviečių krūmas… Širdis pravirko – išgaravo tarsi dūmas, To karšto bučinio artumas. Rugpjūčio vėjai man plaukus glosto, Naktis ilgėja, bet svajoti nepabosta, Kad vėl bučiuosi man į skruostą. Prie skruosto lietės Tavo lūpos kaip avietės – Iš laimės apsisuko man galva. Ant mano kelių Nutūpei tu kaip drugelis Ir šiandien man jau nesvarbu kokia tavų akių spalva.