Jeronimui, Eduardui Ir Vyriškiui Su Abitu

B D#m F# C# Capo6 F Am C G Pabėgai iš miesto, į šiaurę norėjai Pašvaistės, kad šviestų, kad stumdytų vėjai Kad šaltis prikeltų inkstinktą gyvenimui Širdis tau ne veltui, Jeronimai. Šimtai kilometrų į nuostabią tremtį Tarp tujų ir kedrų save sugyventi Kad būtį beprasmę šešėliai sugertų Kiek daug jos dar esama, Eduardai. Tyla ir vienatvė, baimė artumų Suluošinti gatvės, sužaloti atstumų Iš ilgesio meilės sulipę ant adatų Ledynmetis baigės, vyriški su abitu.