Atleisk, Kad Priminiau

F G AM G Atleisk, kad priminiau Kokie mes laikini, kokie nemylimi Aš vienas tų, kuriam jausmus tu grynini Lyg suktum į ragelį anoniminį Jiem dovanot save pripratus nenusimeni Kas lieka man, sugert dangų alyvinį Kreivam pasauly su kuo tu mane lygini? Aš suka siela lieju, tu praskipini Tamsiam ekrane matau savo atspindį Pro langą žiūri išnykimą masinį Aš tavo esmę užrašiau į sąsiuvinį Daviau tau perskaityt, sakai tu mane gąsdini Bet gi čia tu save įprasmini Nuomonei kitų, tų netikrų, ir net nepastebi Tiesa bedugnėj amžinoj, ten savęs nestumi O kam, kai vienu žvilgsniu minią praskiri Pasidžiaukim, kad ir kiek mum duota Kulka visom prasmėm gali atvert protą Strigau aš kur kalnuos naktis miglota Tu save uždarei į ofisą kaip Michael‘ą Scott‘ą Tikėt nenoriu, viskas sumeluota Tavo istoriją klausau, girdžiu lyg anekdotą Į muziką kiek savęs investuota Grąžins tau trigubai viskas kas sudėliota Ant beat‘o, žodžiai lietum krito Dėl to nenuvyto gėlės augančios tarp plytų Ant krašto sėdint taip gražu, taip nyku Dangus indigo, ašmenys šalti giliai įsmigo Susimąstai tik kai kažkas įvyko Net mano sąžinė šitam mieste beveik užmigo Norėjau būt tau pavyzdžiu, pažiek kas liko Tau gero kelio, jei ką iki kito